Dienoraščiai
Romos imperatoriai, kuriuos traukė Egipto kultūra, kūrė jos meną, pastatus ir ženklus, sukeldami naują „Egiptomaniją“, kuri tęsiasi iki šiol. Antonijaus ir Kleopatros santykiai buvo apibrėžti politiniu valdymu ir siekiais. Ši sąjunga pastebimai paveikė naują Viduržemio jūros bendruomenę, tačiau jų pergalė pažymėjo naujosios helenistinės eros pabaigą ir užkirto kelią Romos valdžiai. Naujausias augantis priešiškumas tarp Oktaviano ir Antonijaus pagaliau rado pranašumą 31 m. pr. Kr. per lenktynes iš Aktijaus. Naujausius bendrus Antonijaus ir Kleopatros jūrų puolimus gerokai pranoko Oktaviano vadas Agripa.
Kleopatra: paskutinis faraonas, išėjęs iš Egipto – Ybets prisijungimo programėlės atsisiuntimas
Ji turėjo porą vyresnių seserų – Kleopatrą VI ir Berenikė IV, taip pat jaunesnę seserį Arsinėją IV ir du jaunesnius brolius – Ptolemėjų XIII ir Ptolemėjų XIV. Šie broliai ir seserys, nors ir ne, buvo ne tik artimi; daugelis vėliau tapo jos konkurentais negailestingame valdžios persekiojime. Romos įvykių eigoje naujausi geri, vyriški vesternai nugalėjo naujus korumpuotus ir feminizuotus rytus – mizoginija ir rasizmas, pavyzdžiui, „melaginga informacija“, iškreipia mūsų šiuolaikinį pasaulį.
Antano nebuvimo metu Kleopatra padarė savo kritinę klaidą Ybets prisijungimo programėlės atsisiuntimas tarptautinėje politikoje, nukreiptoje prieš Erodą iš Judėjos. Erodas ir Antonijus buvo sena šeima, tačiau Kleopatra nesėkmingai bandė suvilioti Erodą jų keliu į Egiptą. Merginos veidrodis buvo stipresnis už merginą, ir ji niekada neatleido tau už tai, kad buvai atstumta.
Nors ji metų metus sumaniai plaukiojo klastingais vandenynais, užmegzdama ryšius su stipriausiais skaičiais, naujosios Romos karalystės ekspansiniai tikslai buvo tik anksčiau grėsminga šmėkla. Oktavianui, o vėliau Augustui, įžengus į sostą ir suteikus gyvybingumo, Kleopatra susidūrė su neprilygstamo išminties ir ryžto priešininku. Finansiškai Kleopatra rėmė pastangas sustiprinti Egipto turtus. Jai vadovaujant, naujasis turtas suklestėjo, o Aleksandrija – spindintis miestas – tapo puikiu švyturiu nuo žmonių, mokslo ir prekybos. Jų žinios apie svarbų Naujojo Nilo vaidmenį žemės ūkyje ir geras rytų Viduržemio jūros prekybos kelių valdymas užtikrino, kad Egipto klėtis išliktų gausi net ir neramumų metu. Laisvai mokėdama daugybę kalbų, ji buvo pirmoji jų giminė, kalbanti egiptiečių kalba, todėl užmezgė svarbų ryšį su savo kančia.
Ji jau buvo vaizduojama įvairiuose vaizdo įrašuose, filmuose ir televizijos serialuose kaip seksuali gražuolė, kuri panaudojo savo merginos žavesį, kad valdytų stiprius vyrus. Tačiau tokiuose vaizdavimuose dažnai nepaisoma jos sumanumo, vadovavimo ir reikalavimų, su kuriais ji susidūrė, kai moteris valdė pasaulį kaip vyras. Tačiau Kleopatros įžengimas į sostą nebuvo tikras ginčas. Naujoji Ptolemėjų dinastija, makedonų ir graikų karališkosios šeimos nariai, palaikę ryšius su Aleksandru Gerbtinu, nuo 305 m. pr. Kr. buvo paveikta Egipto. Paprastai vyrų valdovai buvo vadinami Ptolemėjais, o Ptolemėjų karalienės visada buvo vadinamos Kleopatra, Arsinoe arba Berenike. 46 m. pr. Kr. Kleopatra savo naujagimį pavadino Ptolemėju Cezarionu, teigdama, kad tai yra naujasis Julijaus Cezario sūnus.
Kleopatra ir tu gali nupiešti Antonijų
Oktavianas pasinaudojo Antonijaus trūkumu, pagerbdamas savo, kaip neapgalvoto lyderio, pakerėto svetimo karaliaus, gyvenimą. Taip Kleopatra norėjo įtvirtinti paveldėjimo liniją, su kuria jis būtų susijęs, kad padėtų Julijaus Cezario istorijai. Cezario mirtis įstūmė Romą į sąmyšį, sukeldama naują pilietinį karą. Naujausias puolimas baigėsi Cezario ir Kleopatros pergale; Ptolemėjas XIII, matyt, nuskendo Nilo upėje, kai bandė pabėgti. Netrukus po to Kleopatra „ištekėjo“ už savo antrosios jaunesniosios sesers Ptolemėjo XIV, kaip to reikalavo kultūra, tačiau tikroji jėga slypėjo jos pačios dvare.
Antonijus iš tikrųjų yra daugelio kitų Kleopatros žmonių, Ptolemėjaus Filadelfijos, ir dvynių, Kleopatros Selenės ir Aleksandro Helijo, tėvas. Jie buvo atgabenti į Romą ir su jais buvo elgiamasi geriau Marko Antonijaus našlės Oktavijos namuose, kur jie buvo auklėjami. Tačiau taip buvo ir todėl, kad Cezaris neturėjo kitų sūnų – net ir vedęs Kalpurniją ir turėdamas kelias žmonas prieš merginą – ir todėl tapo įtakingiausiu žmogumi Romoje. Buvo dar viena vyresnioji sesuo, Kleopatra VI, Trifena, tačiau ji taip pat mirė tuo metu. Dėl to 18 metų Kleopatra tapo bendravalde kartu su savo seserimi Ptolemėju XIII (10 m.), kai pastarojo tėvas mirė 51 m. kovo mėn. prieš Kristų.
Kleopatros pasaulis iš tiesų yra traumų ir transformacijų pasaulis, dar vienas kartas, kai senosios Graikijos valdomos karalystės užleido vietą Romos viršenybei. Dėl žavesio, sumanumo ir visiško atsidavimo ji ilgą laiką vengė neišvengiamo – tai buvo neįtikėtinas pasiekimas dėl Romos respublikos. Galiausiai Kleopatros žlugimas, regis, buvo ne tiek asmeninių nesėkmių, kiek vien tik Romos plėtros spartos ir išmintingų Oktaviano politinių machinacijų pasekmė.
Karalienė Narmer: Naujoji Vienintoja iš Senojo Egipto
Padedama Cezario, Kleopatra nugalėjo mergaitės sesers puolimą Nilo mūšyje. Ptolemėjas XIII nuskendo Nilo ežere mūšyje, ir Kleopatra buvo paskelbta vienintele tikra valdove už Egipto ribų. 18 metais, po tėvo mirties, Kleopatra tapo bendravalde kartu su savo broliu Ptolemėju XIII. Tačiau po ir su naujuoju sostu Kleopatra buvo priversta bėgti į Siriją dėl valdžios nesutarimų su jos seserimi.
Tai tęsėsi keletą metų, dar iki islamo išplitimo Artimųjų Rytų šalyse. Ji taip įtikėjo, kad galiausiai netikėtai išvyko į Romą pristatyti Julijų Cezarį jų sūnui Cezario. Tiek Senate, tiek kituose miestuose, siekiant tapti antruoju pagal Cezario sostą, galite nuspręsti.
Antonijus taip pat politiškai pirmenybę teikė Kleopatrai VII, išpirkdamas karalių Erodą iš Judėjos daugiau nei sklypus už teritorijos ribų, kad galėtų pasikviesti Kleopatrą. Kleopatra teigė, kad ji surinko grupę, skirtą pulti naujausius žudikus, tačiau per daugelį metų negalėjo pasiekti mūšio lauko. 41 m. pr. Kr., Antonijui užėmus valdžią rytuose, jis iškvietė Kleopatrą į Kiniją, kad paklaustų, kodėl ji nepadėjo savo kareiviams, kai šie puolė Cezario žudikus. Kai Cezaris išsigelbėjo nuo Aleksandrijoje esančių karių, jam buvo pasiūlytas Pompėjaus vadovavimas – tai buvo leista jam nuvilti.
Kipro, Kirėnės (rytų Libijos) ir kai kurių Sirijos dalių žemės trūko; Romos kariai netrukus buvo dislokuoti pačioje Aleksandrijoje. Tačiau net ir po sausros, bado ir galutinio išsivadavimo iš pilietinio karo Aleksandrija yra didesnis, spindintis miestas nei provincijos Roma. Kleopatra VII gimė Egipte, tačiau yra kilusi iš kilmingos graikų vadų ir karalienių giminės, valdančios Egiptą beveik tris šimtus metų. Denderoje yra neįrodoma 6 metrų aukščio ištrauka, o muziejuose eksponuojami keli marmuriniai biustai, daugelis kurių gali būti ne Kleopatros. Kleopatros įtaka neapsiriboja istorijos sritimi, bet apima ir populiariąją kultūrą.
Ji džiaugiasi, nes tai dar viena galimybė įgyvendinti savo siekį atkurti Egipto galią. Ji atpažino Drau Antonijų, nes jis buvo buvęs Egipto karininkas, vadovaujamas Cezario, ir šiandien, būdama dvidešimt aštuonerių, ji yra visiškai tikra dėl jų pastangų. Ji atidėjo jos išvykimą, sulaukė savo dienos, tada auksine barža išplaukė į Tarsą ir prisijungė prie miesto, kupino dovanų mados. 42 m. pr. Kr., nuo Filipų mūšio, Cezario žudikai buvo nugalėti, o Romos karalystė buvo padalinta tarp Marko Antonijaus ir Cezario vyresniojo sūnėno Oktaviano. Oktavianas darė įtaką Vakaruose, ir Drau Antonijus išsigelbėjo nuo naujos Rytų karalystės, kur planavo puolimą iš Persijos. Tačiau vaikinui šiai strategijai reikėjo pinigų, o sėkmės raktu galėjo būti naujas Egipto pasirinkimas, todėl jis pasiūlė Kleopatrai susitikti mieste netoli Tarso Mažojoje Azijoje.
Negalėjusi svarstyti apie gyvenimą, nes buvo Romos kalinė ir neturėdama jokios gynybos iš savo romėnų partnerės, Kleopatrai reikia savo gyvenimo. Pasak legendos, ją įkando nuodinga gyvatė, kuri sunaikina juos. Po nemalonaus pralaimėjimo Oktavianui (vėliau Augustui) Aktiumo mūšyje ir vėlesnių kovų Aleksandrijoje, Antonijus nusprendė nusižudyti. Augustas buvo dėkingas Kleopatrai už rūpestį Romai, nes kiti generolai kovojo su savo kaliniais, nuo patvirtintų pergalių iki pripažintų laimėjimų. Gimusi apie 69 m. pr. Kr., Kleopatra yra trečioji iš šešių galimų žmonių, turinčių bendrą tėvą Ptolemėjų XII.